Prezidentė Dalia Grybauskaitė

2009 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu vaikiškam žurnalui

2009-12-07

"Didžiausia dovana Prezidentei - tėvų supratingumas ir suteikta laisvė"

Artėjant gražiausioms metų švetėms su "Naminuko' skaitytojais savo mintimis ir prisiminimais sutiko pasidalyti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pokalbis su autoritetingiausia šalies moterimi buvo šiltas ir jaukus, lyg Kalėdos...Būtent apie jas ir apie savo vaikystę atvirai ir nuoširdžiai papasakojo Prezidentė.

Asmeninės savybės: nemėgtu meluojančių ir vėluojančių, esu dėmesinga paprastam žmogui, reikli, atsakinga, aktyvi, sąžininga ir kantri.

Gyvenimo svajonė: Lietuva, kurioje gera gyventi kiekvienam.

Gyvenimo credo: Viskas mūsų pačių rankose.

Artėja šventės. Kokia nuotaika Jus užplūsta gruodžio mėnesį? Ar turite laiko pasidžiaugti ta šventine nuotaika, tvyrančia miesto gatvėse, parduotuvių vitrinose, artimųjų namuose?

Kalėdų laukimas - tikrai ypatingas stebuklų metas. Metas, kai galvoji, kuo galėtum pradžiuginti kitus, ką galėtum padaryti dėl savo artimųjų. Visada mėgau dovanoti džiaugsmą , skirdama kuo daugiau asmeninio dėmesio brangiausiems žmonėms. Be galo mėgstu dovanoti smulkmenas. Maža dovanėlė ir konkretus dėmesys konkrečiam žmogui iš tiesų daro stebuklus. Dovanoti yra lengviau, negu priimti dovanas .Priimti dovanas reikia mokėti, ypač kai užaugi.

Prieš Kalėdas visada galvoju, kuo galėčiau padėti savo kaimynams ir draugams . Dabar, kai esu šalies vadovė, galvoju ir apie visos Lietuvos žmones -ką dar galėčiau padaryti, kad kiekvieni namai būtų jaukesni, Kūčių stalas - skalsesnis, o Kalėdos- džiaugsmingesnės. Galvoju , kaip paskatinti žmones padėti vieni kitiems ne tik per Kalėdas. Lietuva prasideda nuo kiekvieno iš mūsų pasaulio, nuo kiekvieno iš mūsų supratimo apie draugus, tėvus, savo gatvę ir kiemą. Kokią sukursime savo aplinką, tokia bus ir Lietuva, tokios ir bus Kalėdos. Viskas mūsų pačių rankose.

Kokios pastaruosius metus buvo Jūsų Kūčios ir Kalėdos? Kaip sutinkate ir švenčiate jas?

Stengiuosi Kūčias sutikti su artimaisiais. Anksčiau, kai galėjau daugiau keliauti, mėgau Kalėdas sutikti svečiose šalyse, sužinoti tų šalių papročius, pažinti jų džiaugsmus, kultūrą, ypač maisto kultūrą, kuri atspindi tradicijas.

O kokios žiemos šventės buvo Jūsų vaikystėje? Ką gražiausio ir šilčiausio prisimenate?

Būdavo daug sniego, labai šalta, būdavo puošiamos didžiulės eglės. Kadangi žaisliukų beveik nebuvo, eglės buvo puošiamos saldainiais, dažniausiai ananasiniais. Mes , vaikai, nuolatos sukdavomės apie tą eglę ir iki Kalėdų likdavo tik popierėliai, tačiau tėvai tai aptikdavo tik prieš pat šventes. Labai gerai prisimenu didelį apelsiną , kurį per vienas Kalėdas radau po egle. Tais laikais apelsinų nebuvo, todėl tai buvo didžiausias džiaugsmas. Ir svarbiausia - tas tikėjimas , kad tą naktį tikrai kažkas ateina ir padeda tą džiaugsmą. Atrodė, kad tai yra taip neišvengiama ir taip privalo būti , kad kai suaugau, buvo sunku susitaikyti, kad dabar aš pati turiu pasirūpinti tuo džiaugsmu , o man vis mažiau Kalėdų senio belieka. Kalėdų rytas -gražiausias laikas ne tik rasti, bet ir palikti dovaną. Noras pradžiuginti kitus nors kuklia dovanėlė - šeimos tradicija. Nors gyvenome kukliai, visada stengėmės pradžiuginti tuo, kuo galėjome. Dovanos buvo kuklios, bet iš visos širdies. Svarbu ne turtas ir ne dovanos dydis, o kiek į ją įdedama meilės ir nuoširdumo .

Kokios dovanos po Kalėdų eglute laukdavote labiausiai? Ar tos svajonės išsipildydavo?

Kiekvienais metais laukdavau ko nors kito. Tačiau mūsų namus aplankantis Kalėdų senelis buvo labai praktiškas, nes šeimoje labai daug ko trūko. Jis, matyt, pasitardavo su mano tėveliais, todėl po egle rasdavau batus ar drabužėlių, o taip norėdavosi lėlės... deja, vis rasdavau būtiniausius daiktus.

Koks Kūčių patiekalas Jums būdavo gardžiausias? Ar šeima sėsdavo prie tradiciškai 12 patiekalų stalo?

Mūsų šeima laikėsi visų Kūčių papročių ir tradicijų. Jas puoselėjo mama, kuri buvo labai tikinti. Sėsdavome prie 12 patiekalų stalo. Gardžiausia man buvo silkė. Įvairiausių rūšių silkė -su burokėliais, su morkomis... Ir iki šiol silkė- vienas mėgstamiausių patiekalų .Tik man atrodo, kad vaikystėje ji buvo skanesnė.

Kūčių vakarienė buvo labai intymi, paslaptinga , šeimą sujungianti šventė, kurios niekas negalėjo ir nedrįso trukdyti. Tai buvo ir savotiškas pasipriešinimas tuometinei aplinkai. Ko gero, šilčiausi vaikystės prisiminimai -iš Kūčių ir Kalėdų.

Kokie žmonės sudarė Jūsų šeimą? Kas joje Jums buvo brangiausia?

Esu vienturtė. Mano šeima buvo - tėvelis ir mama. Brangiausia yra bendros mūsų šventės, tėvų rūpestis ir tai, ko jie mane mokė -darbštumas ir pareigingumas.

Kokias vertybes Jums diegė Jūsų mama? Iki šiol esate mama ir dukra ar ir draugės?

Neturiu jau nei mamos, nei tėvelio. Abu skyrė man tiek dėmesio, kiek galėjo. Esu jiems labai dėkinga.

Koks buvote vaikas: padykusi ar paklusni mergaitė? Koks būdavo mėgstamiausias Jūsų užsiėmimas, žaidimas, veikla vaikystėje, paauglystėje?

Tėvai pasakytų, kad buvau padykusi. Buvau labai judri, mėgdavau dūkti kieme , žaisti slėpynes, karą.

Kieme buvo 2 mergaitės, visi kiti- berniukai. Todėl teko pirmiausia išmokti kovoti, gintis, muštis, slėptis, o tik paskui žaisti. Kai pradėjau lankyti mokyklą, nuo antros klasės manęs kieme jau nebuvo -sportavau ir skaičiau. Knygos ir sportas iki mokyklos baigimo užėmė visą mano laiką.

Kokią didžiausią šunybę esate iškrėtusi tėvams ar draugams? Kokią geriausią pamoką esate gavusi, kuri privertė susimąstyti?

Didžiausios neatsimenu, bet smulkių yra buvę ir esu net lupt gavusi. Tačiau greitai tėvai suprato, kad šita priemonė neveikia, todėl davė man visišką laisvę ir aš išmokau elgtis atsakingai. Lupt gavau už tai, kad gyniau mergaitę , kurią skriaudė kieme. Kaip man atrodė, kovojau už teisybę, daviau atgal kai kam. Tų vaikų tėvai pasiskundė mano tėvams ir aš gavau lupt. Bet tėvai suprato, kad geriau elgtis su manim kaip su lygiu, duot man laisvę ir aš išmokau ja naudotis, ir į savo gyvenimą žiūrėjau labai atsakingai. Būtent tėvų supratimas, kad reikia auklėti ne draudimais, o savarankiškumu davė rezultatą ir išmokė mane atsakomybės. Žinojau, kad galiu labai daug, todėl kiekvieną savo žingsnį svėriau ir vertinau, kad nenuvilčiau tėvų.

Kaip manote, šiandieniniai vaikai labai skiriasi nuo tada, kai augote Jūs? Jei taip, tada kuo?

Kiekviena karta šiek tiek kitokia, bet vaikystė yra vaikystė-smalsi, judri ir išradinga .Labai daug priklauso nuo šeimos, mokyklos, draugų ir aplinkybių. Charakteris ir jo pagrindai susiformuoja vaikystėje .Vaikystė gražiausias ir svarbiausias laikotarpis, kai formuojame ir grūdiname save. Iš vaikystės išsinešam ne tik geriausius draugus, bet ir pagrindines vertybes. Šiandieniniai vaikai turi kur kas didesnes galimybes.

Ko tikitės iš ateinančios kartos? Kaip manote, kokia ji bus? Ką patartumėte dabartiniams vaikams, kad užaugę galėtų siekti tokių aukštumų, kokias pasiekėte Jūs?

Iš ateities kartos tikiuosi to paties, ko buvo tikėtasi ir iš mano kartos : kad noriai mokytųsi, kad išmoktų dirti, išmoktų mylėti, vertinti ir gerbti savo šalį, ją puoselėtų ir išlaikytų nepriklausomą, pažangią ir garbingą. Aukštumų siekti specialiai tikrai nereikia. Reikia išmokti būti sąžiningu sau ir kitiems . Mylėti tai, ką darai. Mylėti žmones aplink save. Matyti juos ir jiems padėti. O likimas sudėlios viską į savo vietas. Niekada nesiekiau jokių aukštumų. Stengiausi su meile dirbti kiekvieną man patikėtą darbą. Net ir dirbdama tą darbą, kurį privalėjau dirbt tam, kad galėčiau išgyventi, dariau jį sąžiningai, gerai ir kokybiškai. Mane mokė kiekvienas sutiktas žmogus. Kiekvieną, kurį sutikau savo gyvenimo kelyje, kuris padėjo man - atsimenu ir stengiuosi dabar padėti jiems. Viską, ką jie man davė, mėginu grąžinti su kaupu. Gyvenimui taip pat. Viskas vyksta lyg ir savaime, specialiai siekti nėra prasmės. Meilė ir atsakomybė tam, ką darai ir aplinkiniams - pagrindas bet kokiam siekiui.

Kas Jus labiausiai žavi vaikystėje ir vaikuose?

Ne tik vaikuose, kiekviename žmoguje mane žavi noras pažinti ir mokytis visą gyvenimą. Mokytis iš visko - iš daikto, iš knygos, iš aplinkos, iš žmogaus, iš kaitos, iš paukščio, iš gamtos. Žavi įžvalgumas ir gebėjimas matyti grožį, gebėjimas džiaugtis ir visa tai panaudoti geriems darbams.

Vaikai labai laukia iš Jūsų palinkėjimo specialiai jiems

Mieli vaikai,

Visą gyvenimą tikėkite vaikystės ir Kalėdų stebuklu. Taip pat tikėkite žmonėmis, kurie sugeba ir gali daryti stebuklus, ir patys kurkite stebuklus sau ir savo šaliai. Turėkite mažų svajonių ir didelių tikslų. Džiaukitės, kad esate Lietuvos vaikai.

Prezidentės spaudos tarnyba

Informacija atnaujinta 2015.01.26 15:45

Atgal