Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Prezidentė: „Ramybės strategija neproduktyvi“

2015-12-29

Turime sudaryti sąlygas, kad veržlūs ir išsilavinę specialistai savo tikslų siektų Lietuvoje. Reikia išmaniai ir nieko nelaukiant reformuoti mūsų švietimo ir profesinio orientavimo sistemą, pritaikyti ją valstybės ir verslo poreikiams.

Rizika, su kuria buvo patvirtintas biudžetas, Lietuvą išstūmė iš finansiškai drausmingų ES narių gretų.

Kuo daugiau diskusijų apie idėjas ir darbus ir kuo mažiau populizmo, drabstymosi purvais, tuo didesnė sėkmė Lietuvos lauks 2016 m. pabaigoje.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu apipinti mitais. Realybėje mūsų bendradarbiavimas itin rezultatyvus. Bet atėjo laikas atsiriboti nuo neatsakingų vietos politikų ir priešiškų išorės jėgų bandymų kurstyti nesutarimus, mus supriešinti. 

Šios ir kitos Lietuvos aktualijos – Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu „Veidui“.

– Ar Jus tenkina, kad 2016-ųjų valstybės biudžetas vėl bus deficitinis, nors anksčiau planuota kitaip?

– Rizika, su kuria buvo patvirtintas biudžetas, Lietuvą išstūmė iš finansiškai drausmingų ES narių gretų. Dar ne taip seniai Europos Komisija gyrė Lietuvą už sugebėjimą gyventi atsakingai, o šio biudžeto projektas sulaukė rimtos kritikos.

Ir EK, ir Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį, kad kyla rizika neįvykdyti užsibrėžtų biudžeto tikslų. Raginimus atsakingiau valdyti finansus valdančioji dauguma ignoravo. Neatsispirta pagundai prieš rinkimus demonstruoti nepamatuotą dosnumą, remiantis dideliu optimizmu dėl būsimo mokesčių surinkimo, BVP augimo. Ir visa tai įvyko pirmaisiais Lietuvos narystės euro zonoje metais, kada turėtume ypač atsakingai laikytis prisiimtų įsipareigojimų.

Gauti įspėjimai dėl pajamų ir išlaidų santykio yra signalas, į kurį derėtų įsiklausyti. Dabartinis biudžetas rodo, kad vėl gyvename šiandiena ir negalvojame apie rytojų. O praeities pamokos primena, kad toks požiūris ypač skaudžiai atsiliepia ir šalies ekonomikai, ir žmonių gerovei.

– Kaip vertinate 2016 m. baigsiančios kadenciją Vyriausybės darbą? Kokių darbų iš jos dar tikitės 2016 m.? Ką įvardytumėte kaip didžiausius iššūkius naujai Vyriausybei?

– Per 25 atkurtos nepriklausomybės metus tai antra Vyriausybė, dirbanti visą kadenciją. Jai pavyko išvengti didelių politinių sukrėtimų. 

Šios Vyriausybės nuopelnas – iš ankstesnių Vyriausybių paveldėti ir užbaigti keli strateginiai projektai: įvestas euras, jau metus veikia Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, pradeda veikti elektros jungtys su Lenkija ir Švedija.

Tačiau ramybės strategija, kalbant apie dideles struktūrines reformas, yra neproduktyvi. Pokyčių, reaguojant į demografinius rodiklius, į globalias permainas, reikėtų ne vienoje srityje. Vyriausybės programoje buvo įsipareigota nemažai nuveikti ir dėl geresnės socialinės bei sveikatos apsaugos, ir dėl švietimo, bet per likusius Vyriausybės kadencijos mėnesius sunku tikėtis rimtesnių veiksmų.    

Šios Vyriausybės nepadaryti darbai bus iššūkis kitai Vyriausybei. Jai teks atsakomybė perimti ES paramos paskutinio laikotarpio projektus, spręsti spartaus visuomenės senėjimo ir dirbančiųjų mažėjimo, migracijos problemas.

Tarp svarbių klausimų – ir skaidresnis, lankstesnis valdymas, viešojo sektoriaus efektyvumas, optimalus valstybės tarnautojų skaičius, dėl kurio ietys laužomos ne vienerius metus.

– Šis laikotarpis paskutinis, kai gausime tokią didžiulę ES paramą. Ar Jus tenkina ligšiolinis ES lėšų panaudojimo efektyvumas? Kur siūlytumėte juos panaudoti, kad jie padėtų padaryti realų šuolį kuriant modernią konkurencingą valstybę?

– ES parama mums padėjo sparčiai mažinti Lietuvos atsilikimą nuo ES. Paminėsiu tik vieną rodiklį: kai stojome į ES, vienam šalies gyventojui tenkanti BVP dalis sudarė 50 proc. ES vidurkio, o pernai ji, „Eurostat“ duomenimis, pasiekė jau 75 proc.

Per praėjusį paramos laikotarpį buvo įgyvendinta daug infrastruktūros projektų, pagerinusių gyvenimą, todėl turėtume visu tuo, kas sukurta, tinkamai naudotis. Gerai žinome, kad ne visi projektai buvo sėkmingi. Aš jau nekalbu apie neskaidraus šių lėšų investavimo ar grobstymo atvejus.

Mažėjant finansinei paramai turime itin atsakingai įdarbinti kiekvieną ES paramos eurą, kad jis ne didintų infrastruktūros išlaikymo naštą, bet, priešingai, neštų didžiausią įmanomą grąžą valstybei ir jos žmonėms. Investicijų į spalvotas trinkeles laikai baigėsi. Dabar turime koncentruotis į sritis, kuriančias didžiausią pridėtinę vertę – mokslą ir tyrimus, informacines technologijas, gyvybės ir sveikatos mokslus, medicininių paslaugų plėtrą, švietimą. Didžioji ES lėšų dalis turi būti nukreipta į tai, kas stiprina šalies konkurencingumą tarptautinėje erdvėje, garantuoja dar gilesnę europinę integraciją ir valstybės saugumą plačiąją prasme.

Apie sėkmingą valstybės konkurencingumą galėsime kalbėti tik tada, kai matysime, kad savo ekonomiką grindžiame ne vien ES paramos investavimu, bet ir tiesioginių užsienio investicijų srautu. Nors regione pirmaujame pagal pritraukiamų investicinių projektų skaičių, pastarąsias vadinti srautu kol kas sunkoka. Tačiau būtent toks derinys, planuojant būsimas darbo vietas, technologinę pažangą, valstybei sukurtų didžiausią pridėtinę vertę.

O realų šuolį, apie kurį klausiate, pirmiausia siečiau su verslo ir mokslo bendradarbiavimu, nes šioje srityje esame visiški vidutiniokai. Ir verslo, ir valstybės pareiga – investuoti į žmones. Viešasis sektorius ir verslas turi susivienyti, kad Lietuva taptų lydere aukštos kvalifikacijos, efektyvios, o ne pigios darbo jėgos šalimi.

– Kaip vertinate 2016 m. Lietuvos ekonomines perspektyvas? Ar ištemps mus į viršų vidaus vartojimas? Ar nereiktų valstybei eksporto rėmimo fondo?

– Gyvename permainingais laikais – ir pasaulio, ir Lietuvos ekonominę padėtį koreguoja vis nauji iššūkiai. Lietuva gana sėkmingai įveikė 2015-ųjų geopolitinius išmėginimus.

2016 m. bendrą perspektyvą vertinu pakankamai teigiamai – ūkiui prisitaikius prie naujų sąlygų BVP turėtų augti sparčiau nei 2015 m. Siekdami ilgalaikio augimo, turime žiūrėti toliaregiškai – atsakingai laikytis fiskalinės drausmės, gerinti verslo aplinką, skatinti ir eksportą, ir vidaus vartojimą, kovoti su šešėline ekonomika bei mažinti emigraciją.

Lietuvos eksportas, kėlęs nerimo 2015 m. pradžioje, vėl atsigauna, įmonės sėkmingai įveikė ekonomikos krizę, Rusijos sankcijas ir persiorientuoja į naujas rinkas.

Mūsų bendromis pastangomis Pasaulio banko verslo sąlygų reitinge „Doing Business 2016“ Lietuva tarp 189 valstybių užima jau 20 vietą.

Eksportas plečiasi ne tik į tradicines ES šalių, JAV rinkas, bet ir į mažiau „įsisavintas“ – Pietų Korėją, Saudo Arabiją, Pietų Afriką, Kanadą, Turkiją. Tai tik patvirtina, kad mūsų gamintojai aktyvūs, brandūs, o lietuviški produktai pajėgia konkuruoti vis didesnėje globalios rinkos dalyje, jų kokybė pripažįstama vis daugiau pasaulio šalių.

Lietuva remia eksportą, tam naudojama ir ES parama. Kryptingai dirba VšĮ „Versli Lietuva“, Ūkio ministerija, diplomatinės atstovybės užsienyje, kitos institucijos. Kadangi įmonės, diversifikuodamos pardavimų rinkas „eina“ į naujas, joms mažiau pažįstamas šalis, sveikintina, kad institucijos vėl grįžta prie eksporto kreditų draudimo klausimo. Šį instrumentą taiko dauguma ES šalių.

Gerėja ir bendra padėtis darbo rinkoje, žmonių lūkesčiai auga, todėl vidaus vartojimas 2016-aisiais taip pat turėtų išlikti dinamiškas. Jis ir toliau bus vienas pagrindinių ekonomikos variklių.

Kova su šešėline ekonomika toliau išlieka labai svarbi. Situacija gerėja, tačiau mūsų „šešėlis“ vis tiek vienas didžiausių Europoje – apie ketvirtadalis BVP.  

Ypatingą dėmesį turime skirti darbo jėgos kokybei gerinti ir mažinti emigraciją – visa ekonomika tiesiogiai priklauso nuo joje dalyvaujančių žmonių, jų išsilavinimo, profesionalumo. Senstanti visuomenė ir emigracija neigiamai veikia mūsų pramonės konkurencingumo lygį, bendrą šalies ekonomikos augimą.

Todėl turime sudaryti sąlygas, kad veržlūs ir išsilavinę specialistai savo tikslų siektų Lietuvoje. Reikia išmaniai ir nieko nelaukiant reformuoti mūsų švietimo ir profesinio orientavimo sistemą, pritaikyti ją valstybės ir verslo poreikiams.

– Ką Lietuva turėtų konkrečiai padaryti, kad padidintų savo ir savo partnerių saugumą? Ar problema – tik lėšų stygius?   

– Geopolitinė situacija išlieka įtempta – mūsų didžioji kaimynė toliau demonstruoja karinį aktyvumą, nuolat bando NATO šalių budrumą, pažeidinėja jų oro erdvę. Aljanso pasienyje vyksta karo veiksmai, todėl nuoseklus valstybės gynybinių pajėgumų didinimas, mūsų kariuomenės stiprinimas ir toliau bus pagrindinis nacionalinio saugumo prioritetas.

Jau 11 metų priklausydama galingiausiam kariniam aljansui Lietuva yra užsitikrinusi NATO kolektyvinės gynybos garantijas, tačiau pirmiausia patys esame atsakingi už savo šalies gynybą ir privalome į ją investuoti.

Į 2015 metus įžengėme jau spėję įkurti nacionalines greitojo reagavimo pajėgas, o pavasarį atnaujinome šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą. Karinių dalinių papildymas vyksta savanoriškumo principu. Labai gerai vertinu mūsų visuomenės susitelkimą, jaunimo entuziazmą ir patriotinį brandumą.

Šiuo metu Lietuvoje jau turime NATO vadavietę, priimame NATO pajėgų karius, kartu intensyviai treniruojamės. Ką tik įvyko NATO ypatingai greito reagavimo pajėgų mokymai Lietuvoje. O lapkritį vienu metu vyko net penkios karinės pratybos – to Lietuvoje dar nebuvo.

Gerai matome, ką dar turime nuveikti stiprindami kariuomenę. Gynybos finansavimas per artimiausius trejus metus turi pasiekti 2 proc. šalies BVP. Labai svarbu, kad šalies gynybos reikmėms ir vidaus saugumo stiprinimui skiriamos biudžeto lėšos būtų panaudotos efektyviai ir skaidriai. Mūsų žmonės turi būti tikri, kad kiekvienas šioms reikmėms išleistas euras iš tiesų didina jų saugumą.

– Kokį konkretų Lietuvos indėlį matote sprendžiant pabėgėlių problemą? 

– Prie migracijos krizės sprendimo prisidedame pagal savo išgales.

Nenusigręžėme nuo atsakomybės prieglobsčio ieškantiems žmonėms – į Lietuvą jau atvyko pirmieji pabėgėliai. Dabar turime susitelkti ir padėti jiems integruotis į Lietuvos gyvenimą. O tai reiškia – neizoliuoti, nelaikyti uždarytų priėmimo centruose ir neskatinti gyventi iš pašalpų. Kuo greičiau į Lietuvą atvykę žmonės pradės dirbti, išmoks kalbą ir pradės savarankiškai kurti gyvenimą mūsų šalyje, tuo greičiau jie taps visaverčiais visuomenės nariais.

Pabėgėlių priėmimas ir integracija yra svarbūs, politinės ir pilietinės brandos reikalaujantys uždaviniai. Bet tai – tik ledkalnio viršūnė sprendžiant Europą užklupusią migracijos krizę, kuri kelia iki šiol neatsakytus humanitarinius, saugumo, ekonominius klausimus. Jų savomis jėgomis išspręsti nepajėgi nei viena valstybė. Tačiau kiekvienos šalies indėlis yra svarbus, ieškant bendro sprendimo.

ES jau ėmėsi priemonių stichiškam migracijos procesui suvaldyti – stiprinama ES išorės sienų apsauga, pradėjo veikti pirmieji atvykėlių registracijos centrai. Prie sėkmingo šių priemonių įgyvendinimo prisidedame ir mes.

Lietuvos pasieniečiai dirba Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, padėdami apsaugoti ES sienas ir kontroliuoti migrantų srautus. Mūsų šalies policijos pareigūnai padeda kolegoms iš Slovėnijos užtikrinti viešąją tvarką. Dalyvaujame ES karinėje operacijoje Viduržemio jūroje, skirtoje kovai su prekiautojais žmonėms. Iš principo – su kai kuriais taisytinais aspektais – palaikome Europos Komisijos idėją sukurti naują Europos pasienio ir pakrančių apsaugos tarnybą, kuri užtikrintų geresnę ES sienų apsaugą ir padėtų pažaboti nelegalią migraciją. Šiai tarnybai pradėjus savo veiklą prie jos prisijungs ir Lietuvos pasieniečiai.

Kartu turime matyti ir gilumines šios krizės priežastis. Karas Sirijoje, konfliktai ir skurdas Artimųjų Rytų, Afrikos valstybėse verčia tūkstančius žmonių rizikuoti savo gyvybe ieškant saugesnio ir geresnio gyvenimo Europoje. Todėl drauge su kitomis ES valstybėmis padedame užtikrinti saugų prieglobstį pabėgėliams arčiau jų namų – Turkijoje, Libane, Jordanijoje. Skatiname ekonominį skurdžiausių ir neramumų kamuojamų Afrikos valstybių vystymąsi. Visa tai – būtinos investicijos siekiant dorotis su migracijos krizės priežastimis, o ne tik reaguoti į jos pasekmes.

– Ar Jūsų nenuvilia demokratinių permainų tempai Ukrainoje? 

– Svarbiausia, kad permainų tempai atitiktų Ukrainos žmonių lūkesčius.

Ukraina pasirinko europinių reformų kelią. Mes Lietuvoje gerai suprantame, kad jis nelengvas. Patys turėjome įgyvendinti sudėtingas ir dažnai skausmingas reformas. O Ukraina tą daro karinės agresijos sąlygomis.

Prieš dvejus metus Ukrainos žmonės susirinko Maidane, reikalaudami skaidrumo, teisingumo ir laisvės. Šie įsipareigojimai negali būti pamiršti – jie turi telkti permainoms.

Ukraina jau pradėjo įgyvendinti svarbias antikorupcines priemones, reformuota policijos patrulių tarnyba, sumažintas perteklinis biurokratinis reguliavimas verslui, o nuo 2016 m. įsigalios ir ES–Ukrainos laisvosios prekybos susitarimas. Tai sėkmingų reformų, kurios padeda kurti skaidresnę valstybę ir artina Ukrainą prie Europos, pavyzdžiai.

Pradžia – gera, tačiau laukia dar daug darbų. Svarbu, kad įgyvendintos reformos neliktų popierinės, o realiai pakeistų padėtį šalyje. Būtina tęsti principingą kovą su korupcija, įgyvendinti sistemines teisėtvarkos, energetikos sektoriaus pertvarkas. To tikisi ne tik tvirtai Ukrainą remianti Europa, bet, pirmiausia, Ukrainos žmonės.

Dėl to Lietuva padeda Ukrainai – dalijamės savo patirtimi, ekspertinėmis žiniomis, teikiame finansinę pagalbą. Tai – investicija ne tik į Ukrainos ateitį, bet ir į saugesnę kaimynystę Lietuvai. Todėl ir toliau nuosekliai remsime Ukrainą bei jos žmones.

– Gal siūlysite kokių iniciatyvų Lietuvos santykiuose su Lenkija?

– Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu yra apipinti mitais. Jiems bandoma suteikti neigiamą atspalvį. Realybėje mūsų bendradarbiavimas yra itin rezultatyvus. Jau ne vienerius metus dirbdami drauge su Lenkija sėkmingai įgyvendiname strateginę reikšmę turinčius projektus.

Sujungėme Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklus, pradedame tiesti bendrą dujų jungtį, į priekį juda Varšuvą, Baltijos šalis ir Suomiją europine vėže sujungsiantis „Rail Baltica“ projektas.

Vienodai vertiname ir saugumo iššūkius kylančius mūsų valstybėms. Esame NATO sąjungininkai, tvirtai įsipareigoję vieni kitų saugumui. Artėjančiame NATO viršūnių susitikime, kuris vyks Varšuvoje, sieksime tų pačių tikslų – ilgalaikio NATO pajėgų dislokavimo mūsų regione, nuolatos atnaujinamų gynybos planų, kitų atgrasymo priemonių. Tai Bukarešto viršūnių susitikime lapkritį aptarėme su Lenkijos prezidentu.

Todėl pagrindinis ateities uždavinys santykiuose su Lenkija yra tęsti ir užbaigti pradėtus darbus. Atėjo laikas atsiriboti nuo neatsakingų vietos politikų ir priešiškų išorės jėgų bandymų kurstyti nesutarimus, mus supriešinti. Turime ir toliau nuosekliai stiprinti bendradarbiavimą saugumo, energetikos, ekonomikos srityse. Abipuse nauda ir pasitikėjimu grįsti santykiai yra mūsų interesas. Tai – ir indėlis į glaudesnį Europos bei euro-atlantinį bendradarbiavimą.

– Ko reikėtų, kad 2016-uosius pavadintumėte sėkmės Lietuvos žmonėms metais?

– Į antrą kadenciją ėjau su šūkiu „Tikiu Lietuva“, nes mačiau ir tikėjau, kad esame gerame kelyje, kad kartu galime padaryti mūsų šalį dar saugesnę, tvirtesnę, turtingesnę. Norėčiau, kad žmonių, pasitikinčių savo šalimi, kasmet būtų daugiau.

Sėkme laikau kiekvieną Lietuvos laimėjimą – kad ir kokioje srityje jis būtų. Pavyzdžiui, mokslo ir verslo – kaip naujoji „Thermo Fisher Scientific“ pasaulinio lygio laboratorija Vilniuje, ar kultūros – kaip Undinės Radzevičiūtės 2015-aisiais laimėta ES literatūros premija, ar Lauros Asadauskaitės pripažinimas geriausia 2015-ųjų pasaulio penkiakovininke. Esame maža šalis, todėl visi atvejai, kai mūsų vardas pasaulyje nuskamba tarp lyderių, kelia pasididžiavimą.

Labai tikiuosi, kad sąžiningi, motyvuoti profesionalai, jausdami atsakomybę dėl savo valstybės, ryšis ateiti ir į atsakingas pareigas. Nuo tokių asmenybių priklauso ir gerovės kūrimas, ir žmonių pasitikėjimas Lietuva.

Būsima sėkmė, ir ne vien 2016-ųjų, daug priklausys nuo žmonių aktyvumo ir apsisprendimo renkant naują Seimą. Jeigu prie balsavimo urnų ateis daugiau žmonių, o ne kas antras rinkimų teisę turintis pilietis, kaip 2012-aisiais, tai reikš, kad daugėja atsakomybės ir supratimo, jog ateitį kuriame patys.

Kuo daugiau diskusijų apie idėjas ir darbus ir kuo mažiau populizmo, drabstymosi purvais, tuo didesnė sėkmė Lietuvos lauks 2016 m. pabaigoje.

– 2016-ieji – Jūsų antrosios kadencijos Prezidento poste pusiaukelė. Kokius sau keliate uždavinius likusiai kadencijos daliai?  Ar jau planuojate savo tolesnę karjerą?

– Dirbu tik pusantrų šios kadencijos metų. Jeigu per pirmąją kadenciją daug dėmesio pareikalavo ekonominės krizės padariniai, energetikos sektoriaus pertvarka, teismų veiklos gerinimo, antikorupciniai klausimai, tai ši kadencija susijusi su visokeriopo žmonių saugumo – gynybinio, ekonominio, informacinio, socialinio, viešojo – įtvirtinimo tikslais.  Dar daug pastangų reikės įdėti naikinant korupcijos priežastis.   

Kai kuriuos darbus diktavo geopolitinės situacijos pokyčiai, valstybės gynybos uždaviniai. Gyvenimas iškelia vis naujų reikalavimų, kurių neįmanoma numatyti nei metams, nei pusmečiui. Todėl dabar kalbėti apie tolesnius planus tiesiog per anksti – didžioji kadencijos darbų dalis dar prieš akis.

Prezidentės spaudos tarnyba

Informacija atnaujinta 2016.01.05 15:10

Atgal