Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Prezidentė: „Valdžios orkestras groja solo partijas, bet duokime jiems laiko“

2016-12-30

Aušra LĖKA

Naujaisiais metais bus daug kas nauja. Nauja valdančioji dauguma Lietuvoje žada permainų griūtį bemaž visose srityse. Pasaulis irgi su nerimu laukia, ar ir toliau populistai užiminės valdžios korpostus ir ką tai reikš visuomenei.

Apie tai, ko tikėtis iš 2017-ųjų Lietuvoje ir pasaulyje, – Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu „Veidui“.

– Po rinkimų sakėte, kad žmonės rinkosi permainas. O ar jums artima šių permainų kryptis? Visų pirma ar jums priimtina idėja, kad partija gali būti „nepartinė“, o valstybę valdyti turi atskirų sričių nepartiniai specialistai?

– Matėme, kad pastaruoju laiku vadinamosios tradicinės partijos tai vieną kadenciją, tai kitą labiau užsiėmė savo vidaus reikalais, administ-raciniais klausimais. Pavyzdžiui, kai kurios jų tapo įdarbinimo kontoromis, išryškėjo nomenklatūrinės partijų savybės. Tai žmonėms ne tik pradėjo nepatikti, bet ir ėmė erzinti. Tad jie ieškojo naujų veidų.

Pokyčiai buvo pribrendę ore, todėl matome fenomeną, kai į politiką ateina visai nauji žmonės. Stebėtis, kad jie neturi politinės patirties, nereikia – ji įgyjama, jei yra siekis mokytis, atvirumas žinioms, noras ir gebėjimas girdėti žmones, suvokti jų poreikius.

Dabar matome tam tikrą jų sutrikimą, alegoriškai kalbant, Seimo orkestras kol kas groja solo partijas ir nėra suderinamumo, o dirigentas, kuris mėgina diriguoti, ne visiškai suvaldo tą orkestrą. Tačiau nereikia nuo pat jų darbo pradžios manyti, kad nauji valdantieji būtinai kažką darys blogai. Noriu padėti jiems susiorientuoti, nes nuo pat pradžių kritikuoti – beprasmiška ir nekorektiška. Noriu visus paskatinti leisti naujai valdžioje politinei jėgai pradėti darbus, duoti laiko suprasti, kas jie tokie, ko jie nori, kaip jie galėtų padėti spręsti svarbius strateginius valstybės klausimus. Kol kas matome daug ketinimų, daug gerų norų, bet priemonių, instrumentų jiems įgyvendinti tikrai dar nerandama, todėl yra chaotiškumo, skubos. Yra siūlymų, kurie labai skambūs, tačiau priešinantys ar net kiršinantys visuomenę. Bet, manau, tai tik pati pradžia ir jie tikrai mėgina įsiklausyti ir mokytis iš savo klaidų.

Tad nerimo lyg ir yra, bet reikia suteikti galimybę naujai valdžiai pradėti dirbti. Kol kas žmonės jais pasitiki, ir mes turime gerbti žmonių pasirinkimą. O mano, kaip prezidentės, tikslas – kad valstybė veiktų, kad būtų valdoma stabiliai, todėl esame pasirengę kiek įmanoma investuoti ir žinių, ir laiko naujokams Vyriausybėje ir Seime, mano patarėjai su jais susitinka, dirba kartu, mėginame padėti.

– Tačiau ar Vakarų demokratijos klysta manydamos, kad politinė patirtis – didelis privalumas?

– Vakarų demokratijų amžius skaičiuojamas šimtais metų. Mūsų demokratija dar jauna, trapi, tradicijos tik kuriamos, tad tiesmukiškai lyginti su Vakarais nebūtų visai korektiška. Pas mus susiformavo situacija, kai pasitikėjimas politinėmis partijomis mažas, mūsų piliečių dalyvavimas partijų veikloje menkas, vos kiek per 4 proc. visuomenės yra partijų nariai, taigi pagrindinė Lietuvos gyventojų dalis yra nepartinė.

Tikriausiai to išraiška ir tai, kad Vyriausybę teko formuoti didesne dalimi nepartinę ir būtent iš profesionalų, nes tiek vadinamosios tradicinės partijos, tiek rinkimus laimėjusi ir į valdžią atėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga savo gretose neturi pakankamai specialistų, kurie galėtų atlikti vieną ar kitą funkciją, valdyti valstybę efektyviai ir, svarbiausia, sąžiningai.

Tad yra ir subjektyvių, ir objektyvių priežasčių, kodėl valdžioje turime daugiausia nepartinius naujokus, kurie dar tik bando priprasti prie valdžios ir mėgina tapti politine jėga. O kokia taps, pamatysime vėliau.

– Naujosios valdžios „orkestre“ net du dirigentai, vienas sako viena, kitas – kita, vieną dieną žadamas vienas sprendimas, kitą – jau kitas. Galų gale Vyriausybės programoje pažadai daug aptakesni nei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų programoje. Ar Vyriausybės programoje įžvelgiate pakankamai konkrečių darbų, kurie realiai leistų įgyvendinti rinkimus laimėjusios partijos prieš rinkimus kaip prioritetinius minėtus tikslus – mažinti emigraciją, socialinę atskirtį ir alkoholio vartojimą?

– Iš tikrųjų matome susigrojimo stoką. Bet, kaip minėjau, tai neturėtų kelti labai daug nuostabos, nes tai visiškai nauji žmonės valdžioje, o patirtis įgyjama. Svarbiausia, kad naujokai girdėtų ir kitų, patyrusių žmonių nuomonę, stengtųsi rasti optimaliausią variantą tarp tikslų ir priemonių, nes kol kas tikslai geri, o priemonių pasitaikė ir labai keistų ar labai radikalių ir kažin ar galinčių duoti tą rezultatą, kurio siekiama.

Vyriausybės programą vertinčiau kaip atsargesnę, atsakingesnę, nei buvo rinkiminė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Neatsakingi pažadai sukelia labai didelį žmonių nepasitenkinimą. Žadant jau reikia žinoti, ar įmanoma tesėti, ir žadėti atsakingai.

Vyriausybės programoje išsikeltos bendresnio pobūdžio užduotys, jų įgyvendinimo arsenalas didžiulis ir tiesiog reikia apsispręsti, kokie įrankiai veiktų efektyviausiai. Manau, tokią pasirinkimo laisvę Vyriausybė savo programoje sau paliko, kad galėtųlabai konkrečiai prisitaikydama prie konkrečios situacijos pasirinkti optimaliausią sprendimą.

Be abejo, tokios Vyriausybei iškeltos užduotys, kaip emigracijos sutramdymas ar socialinės atskirties mažinimas, – tai užduotys visai valstybei ir labai ilgam laikotarpiui, tai kiekvienos dienos ir kiekvienų metų mūsų užduotis, kurią vykdyti vienaip ar kitaip turime visi, visa visuomenė, ne tik ši konkreti politinė jėga. Mes pasirengę kiek įmanoma padėti ir konsultuojantis, dirbant kartu su Vyriausybe bei Seimu, nes tai mūsų visų atsakomybė ir bendras darbas. Todėl kol kas aš išlaikau tą norą suprasti, padėti ir dirbti kartu.

– Ar toks supratimas abipusis?

– Labai tikiuosi.

– Pagirtina, kad naujieji valdantieji prioritetu laiko socialinės atskirties mažinimą, tai dabar viena opiausių viso pasaulio problemų. Bet ar to nesiekiama paramos moderniam, „elitiniam“ aukščiausių technologijų verslui sąskaita, nors jis – Lietuvos ekonomikos šansas proveržiui, jis moka didesnius mokesčius, vadinasi, taip galima siekti ir socialinės atskirties mažinimo? Liberalesni darbo santykiai atidėti, „Sodros“ įmokų lubos atšauktos.

– Nauji valdantieji labai jautriai reaguoja į mūsų visuomenės socialinę atskirtį, socialinio saugumo stygių, ir teisingai daro. Kaip rodo Eurostato duomenys, tarp ES šalių mūsų visuomenėje socialinė atskirtis viena didžiausių, skirtumas tarp didžiausių ir mažiausių atlyginimų taip pat vienas ženkliausių. Labai gerai, kad bus skiriama daugiau dėmesio socialiniam saugumui didinti, atskirčiai mažinti. Mes – maža valstybė, neturinti didelių gamtinių išteklių, mūsų geriausias išteklius – žmogus, todėl jo išsilavinimas, jo socialinis savisaugos jausmas, savijauta valstybėje be galo svarbu ir į tai reikia investuoti. Gerai, kad tai suprantama ir į tai bandoma atkreipti dėmesį.

Bet Lietuva gali išsiveržti į pasaulį, būti konkurencinga tik tuo atveju, jei bus moderni ir inovatyvi. Ir dabar Lietuva pasaulyje – viena inovacijų lyderių, pagal 4G interneto kokybę ir greitį esame pasaulio geriausiųjų penketuke. Tokiu potencialu reikia pasinaudoti, būtina padėti inovatyviam verslui.

Kol kas didelių grėsmių, kad kažkas būtų stabdoma ar kažkam būtų trukdoma, nematau, atvirkščiai, manau, jog inovacijos išliks mūsų prioritetas. Labai džiaugiuosi, kad rudenį Seimas vienbalsiai priėmė mano inicijuotas Mokslo ir inovacijų politikos kaitos gaires, kurių pagrindu dirbs ir naujoji valdžia. Inovacijos ir lyderiai moderniose ekonomikos srityse tikrai turi būti palaikomi, ir ši Vyriausybė, atrodo, laikysis tokių principų, juo labiau kad ji – gana jauna ir moderni.

– Kaip vertinate Darbo kodekso ir viso socialinio modelio įstatymų įsigaliojimo atidėjimą?

– Žinote mano poziciją dėl Darbo kodekso – aš jį vadinau laukinio neoliberalizmo pavyzdžiu. Jame buvo visai iškreiptas balansas tarp verslo ir darbuotojo interesų, todėl jį ir vetavau, siūliau pataisas. Dalį jų ankstesnės kadencijos Seimas priėmė, bet didelė dalis liko nepataisyta. Siūlėme Sauliui Skverneliui ir valdančiajai daugumai mėginti dar pataisyti likusias mano siūlytas Darbo kodekso dalis ir pamėginti spėti, 
 kad pataisyto kodekso įsigaliojimas nebūtų atidėtas. Bet iki Naujųjų metų nespėta.

Tačiau pusės metų atidėjimas tikrai nėra reikšmingas. Dabar svarbiausia, kad tas balansas per pusę metų būtų pasiektas, šių teisės aktų įsigaliojimas nebūtų atidedamas dar ilgiau ir darbo santykių liberalizavimo reforma pradėtų veikti.

– Vienas iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos deklaruojamų prioritetų – švietimas. Tačiau kas, jūsų manymu, garantuoja geresnę švietimo kokybę: sprendimas saugoti net mažas mokyklėles miesteliuose, kaip žadėjo „valstiečiai“, ar vežioti vaikus į didesnes, tikėtina, geresnių pedagogų ir mokymo priemonių išgalinčias turėti mokyklas stambesniuose centruose?

– Rasti balansą tarp kiekybės ir kokybės labai sunku. Pirminė švietimo pakopa tikrai turėtų būti arčiau žmonių: negalima skriausti vaikų ir galvoti, kad juos galima atplėšti nuo tėvų, kasdien vežioti keliasdešimt kilometrų. Taip tikrai neturėtų būti. Kiekvienu atveju reikėtų labai atidžiai pasverti.

Lietuvoje bendrojo lavinimo kokybė labai šlubuoja, tarptautiniuose tyrimuose mūsų moksleivių užimama vieta negerėja, Lietuva – tarp vidutiniokų. Tad permainų reikia.

Bet daugiausiai problemų švietimo srityje, kurias reikia spręsti, ir labai greitai, – aukštajame moksle, kur būtinos labai radikalios permainos. Universitetų tinklas labai išplėstas, o dalies jų suteikiamo išsilavinimo kokybė labai menka. Toks išsilavinimas praranda ir savo vertę, ir reputaciją.

Kiek radikalus bus tiek universitetų, tiek kitų išsilavinimo pakopų optimizavimas, priklausys nuo valdančiųjų gebėjimų, nes tai daryti nėra lengva. Tai lems ir finansinės, ir politinės galimybės. Bet daryti vis tiek reikės, nes šiandien rengiamų specialistų lygis neatitinka nei valstybės interesų, nei verslo, nei rinkos poreikių.

– Kokioms dar sritims, be minėtų socialinės ir švietimo sričių, Vyriausybei reikėtų skirti prioritetinį dėmesį?

– Socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos politika yra tos sritys, kurios labiausiai laukia reformų ir pokyčių, tad šiai Vyriausybei jos turi būti tarp svarbiausių.

Gerai, kad Vyriausybės programoje žadama daug dėmesio skirti ir valstybės valdymo kokybei, valstybės valdomų įmonių efektyvumui gerinti. Tai jau prasidėjo: pajudintas toks didžiulis monstras, kaip „Lietuvos geležinkeliai“, kuriuos vadinčiau politinės korupcijos lizdu, nes bendrovė praktiškai dirbo pagal vienos ar kitos partijos poreikius, užsakymą, užuot mokėjus dividendus į valstybės biudžetą, lėšos buvo skirstomos partinių užsakymų pagrindu. Nuo pirmų dienų naujoji Vyriausybė ir susisiekimo ministras čia labai gerai tvarkosi, taip ir reikia.

Valstybės valdyme dalyvauja dar daug institucijų, kurios nežino, kas yra rotacija, tas pats vadovas dirba po dvidešimt metų, o tos įmonės ir įstaigos tik vegetuoja, bet mokesčių mokėtojams kainuoja brangiai. Tad investicija į valstybės valdymo, valstybės valdomų įmonių optimizavimą ir kokybę – gera kryptis.

– 2016-ieji buvo didelių ir iš dalies netikėtų permainų metai visame pasaulyje:„Brexit“, paskui Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose. Kaip vertinate politinių pokyčių pasaulyje kryptį? Kaip prognozuojate rinkimų Vokietijoje, Prancūzijoje rezultatus?

– Pasaulis keičiasi, mes taip pat. Spėjama, kad šios tendencijos – globalizacijos tempų lėtėjimo fenomenas. Su juo atskirose valstybėse didėja piliečių noras daugiau galvoti apie savo valstybių vidaus reikalus ir interesus, mažiau bendradarbiauti, mažiau sudarinėti tarptautinių susitarimų. Tai atsispindi JAV, Jungtinės Karalystės, daugelio kitų valstybių piliečių balsavimuose – mes taip pat ne išimtis. Tai padarys labai rimtą įtaką ir rinkimams Prancūzijoje, Vokietijoje 2017 m.

Žinoma, tai tam tikra potenciali grėsmė tarptautiniam bendradarbiavimui, tokia izoliacionistinė politika gali būti panaudota kaip papildomas barjeras laisvos prekybos sutartims. Bet tai yra mūsų realybė, su tuo reikia mokėti sugyventi, išgyventi naujomis aplinkybėmis.

Reaguodama į tokius pokyčius Lietuva stengiasi diversifikuoti savo vadinamąsias priklausomybes: plečiame rinkų diapazoną tarp Vakarų, Rytų, Azijos šalių, stengiamės turėti platesnį tinklą diplomatinių santykių su įvairiais pasaulio taškais, stipriname savo gynybinius pajėgumus kaip atgrasymo priemonę. Suprantame, kas vyksta, stengiamės matyti, girdėti ir rengtis iššūkiams, ypač išoriniams. Tikiuosi, kad Lietuva pakankamai tvirtai pasitiks bet kokius iššūkius, kokių gali atsirasti priklausomai nuo geopolitinės ir saugumo situacijos aplink mus. O vidiniai iššūkiai – tikimės, kad po kelių mėnesių matysime stabilesnį idėjų, nuomonių ir veiksmų lauką.

– Vis daugiau esamų ir kylančių pasaulio politinių lyderių koketuoja su Rusija. Kas gali keistis Lietuvos santykiuose su šia valstybe?

– Lietuva visada deklaruoja atvirumą ir lygiavertį pagarbų bendradarbiavimą su visomis šalimis, tarp jų ir kaimynėmis. Bet jei tokio požiūrio nesilaiko kita pusė, be jokios abejonės, atitinkamai tai ir vertiname. Dabar matant agresyvų Rusijos tarptautinį elgesį akivaizdu, kad ji – sudėtinga, agresyvi, neprognozuojama kaimynė, ir šių agresyvių Rusijos veiksmų fone atitinkamai deriname savo tiek ekonominius, tiek politinius santykius.

Didelių pokyčių santykiuose su Rusija 2017 m. nenumatoma, nes nėra kažkokių indikacijų, kad Rusija keistų savo požiūrį į kaimynus, į Ukrainą ar į priemones, kuriomis ji siekia savo tikslų. Kol tai neįvyks, tikėtis geresnių santykių su Rusija sunku.

– Kita mūsų kaimynė – Lenkija būdavo mums pavyzdys. Kaip vertinate joje vykstančius pokyčius, kurie balansuoja ties demokratijos riba? Beje, su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda pirmą kartą susitikote tik šios vasaros pabaigoje, praėjus beveik metams nuo jo kadencijos pradžios. Ar deklaraciją apie bendrą situacijos regione supratimą seka kokie nors konkretūs bendradarbiavimo veiksmai?

– Stengiamės nesikišti, kol neperžengiamos kokios nors tarptautinių įsipareigojimų ribos, o to kol kas dar nėra.

Su Lenkija – geras ekonominis bendradarbiavimas, tam turime puikią bazę: veikia elekt-ros sistemos „LitPol Link“ viena jungtis, bus ir antra, kartu plėtojamas bendras „Rail Baltica“ projektas, turėsime dujų jungtį. Lenkija – viena svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių.

Puikiai bendradarbiaujame gynybos srityje, mūsų požiūris į grėsmes praktiškai vienodas, turime daug bendrų interesų bei supratimo kartu dirbti ir rengtis iššūkiams šioje srityje. Pernai kartu sukūrėme ir pradėjo veikti bendra Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karinė brigada, kuri padeda Ukrainos kariams pasirengti pagal NATO standartus, Lenkijos kariai dalyvauja Lietuvoje vykstančiose pratybose.

ES lygmeniu mūsų regiono interesai sutampa ir mes vieni kitus palaikome, kai toks interesas atsiranda. Taigi bendradarbiaujame, išskyrus tai, kad nebevykdomi parodomieji vizitai į Lenkiją. Apskritai nemėgstu parodomųjų vizitų į jokią šalį. Mano vizitai dažniausiai būna darbiniai ir net oficialiųjų metu stengiuosi, kad vyktų ir forumai ar būtų pasirašyti kokie nors susitarimai, kaip buvo ir per mano vizitą Ukrainoje.

O su prezidentu A.Duda susitinkame pakankamai dažnai, pavyzdžiui, vien 2016 m. keturis kartus. Manau, tai vieni dažniausių susitikimų su kitos šalies vadovu. Susitikimai būna ir tarptautiniuose forumuose, ir dvišaliai. ES apskritai jau nebėra madingi parodomieji vizitai tarp ES šalių narių, juk matomės ir Vadovų Taryboje, ir įvairiuose forumuose. Dirbtinių spektaklių jau niekam nebereikia – reikia konkrečių rezultatų.

– 2017-ieji – priešjubiliejiniai Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte, kokius tikslus turime sau kelti ir kokių darbų imtis rengdamiesi pradėti antrąjį šimtmetį?

– Jubiliejus gražus. Tas šimtmetis Lietuvai buvo be galo sunkus – tiek karų, tiek praradome tautos ir per tuos karus, ir per trėmimus. Bet galime pasidžiaugti, kad dabartinis laikotarpis, jau beveik 27-eri mūsų laisvės ir nepriklausomybės metai, beveik trečdalis to šimtmečio laikotarpio, buvo vienas šviesiausių, vienas turtingiausių ir laisviausių. Lietuva gali didžiuotis iš naujo sukūrusi nepriklausomą valstybę ir tapusi viena laisviausių valstybių, visų garbingų tarptautinių organizacijų lygiaverte nare, kurios balsas girdimas pasaulyje. Aš tikrai didžiuojuosi Lietuva per šiuos 27-erius metus.

Nežinia, ką atneš kitas šimtmetis, bet tikrai norėtųsi tikėti, kad Lietuva išsaugos savo tapatybę, išliks kaip valstybė – svarbiausia, laisva ir nepriklausoma, o kiek būsime turtingi, laikas parodys. Išlaikyti Lietuvai save šiame didžiuliame margame pasaulyje kaip nepriklausomą, savo vardą nešiojančią valstybę – tikrai yra svajonė. Ir ji pasiekiama.

Prezidentės spaudos tarnyba

Informacija atnaujinta 2017.01.02 09:24

Atgal