Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Visi mes skirtingomis aplinkybėmis būname kitokie. Ir aš – įvairi“

2018-02-14

Prezidentė Dalia GRYBAUSKAITĖ (61) labai daug padarė, kad pasaulis Lietuvos vardą tartų su pagarba. O tautiečių meilę valstybės vadovei rodo nekintamai aukšti reitingai. Nors Prezidentė gyvena taip, kad būtų žinomi ir matomi tik jos darbai, o kiti vertinimo kriterijai taptų bereikšmiai.

JULĖ ŠIURKUTĖ

Buvimas Prezidente – didžiulė garbė. Kokia tos garbės kaina?

Labai priklauso nuo to, kokie išoriniai faktoriai, kokie – vidiniai ir kaip pats supranti savo atsakomybę: kiek naštos prisiimti ant pečių. Kiekvienos šalies vadovas kitaip atsakytų, ir kiekvienas, būdamas mano vietoje, atsakytų kitaip.

Bet juk tos pareigos visiškai keičia gyvenimą, atsiranda daug ne itin smagių dalykų: izoliacija, didesnis dėmesys, apsauga ir panašiai.

Aš žinojau, kur einu, todėl manęs nei stebino, nei glumino, nei liūdino pakitusios aplinkybės. Supratau, kad tai – priesaika, darbas, atsakomybė. Kitaip negali būti, nes nebesi privatus asmuo. Tada ir apsaugos vaidmuo tau suprantamas, kita vertus, grėsmės lygmuo pakinta. Nori nenori turi su tuo susitaikyti.

Kas yra poreikis rūpintis valstybės žmonėmis? Nuo ko jis prasideda? Ar Jūs žinote savo patarėjų bėdas ir džiaugsmus, jų vaikų vardus?

Bendrąja prasme rūpinimasis žmonėmis prasideda tada, kai prisieki padėjęs ranką ant Konstitucijos. O kalbant konkrečiau, dėmesio kitiems skiriu tiek, kiek turiu tam laiko. Visada matydavau žmones, kurie yra arti, norėdavau jiems padėti, žinoti, kaip sekasi. Ši mano savybė nepriklauso nuo pareigų, visą gyvenimą buvau tokia. Lygiai taip pat dabar man rūpi artimiausi patarėjai, juolab jų nėra daug: stengiuosi girdėti ir matyti jų problemas, į jas reaguoti. Ne mažiau svarbi socialinė kampanija „Už saugią Lietuvą“. Prezidentūra inicijavo įstatymus dėl smurto artimoje aplinkoje, dėl priklausomybių, dėl patyčių. Teko prisiimti daugiau, nei pradžioje įsivaizdavau turinti daryti, nes savo, kaip Prezidentės, užduotis kitaip formulavau.

Bendraujate su daugybe žmonių, pačių įvairiausių. Ar būna susitikimų, kurie priverčia pamiršti, kad tai – „tik darbas“: sukrečia, sužavi, neleidžia užmigti?

Būna, juolab bendrauju su žmonėmis ne visada tą viešindama. Yra ir tokių, kurie, ištikti bėdos, man rašo laiškus. Aš su jais susitinku, mėginu pagelbėti. Manęs dažnai klausia, iš kur imu energijos? Tikriausias ir nuoširdžiausias atsakymas būtų – iš mūsų žmonių: jų kantrybės, jų kovingumo. Iš tikrųjų yra grįžtamasis ryšys. Jie man suteikia jėgų.

Bet jėgų paprastai suteikia pozityvūs dalykai, o į Jus turbūt kreipiamasi iš nevilties?

Ir šviesių pavyzdžių – labai daug, ypač dabar, kai mūsų projektas „Už saugią Lietuvą“ pradėjo dirbti su nevyriausybinėmis organizacijomis, kai lankomės moterų krizių centruose, vaikų dienos centruose. Matau daugybę savanorių, neskaičiuojančių nei laiko, nei pinigų, atiduodančių savo gyvenimą kitiems; daug žinomų menininkų ir žurnalistų, irgi dirbančių neatlygintinai. Matau ir nuskriaustų žmonių, net – neįgaliųjų, kurie turi didžiulę dvasinę jėgą. Ir dar aš labai džiaugiuosi, kad tai nėra „iš viršaus“ nuleistas projektas. Žmonės patys supranta, kad yra atsakingi už save, greta esančius, už valstybę, jaučiasi galintys kažką pakeisti.

Prezidentas – žmogus, su kuriuo kalbama tik pagarbiai. Ar tai nėra viena iš priežasčių, kodėl Jūs tiek daug bendraujate su vaikais, kurie dar nežino žaidimo taisyklių?

Iš tiesų buvimas su vaikais man yra didžiulė laimė, nes su jais gali bendrauti be jokių socialinių barjerų. Jiems, ypač mažesniems, esu ne autoritetas: jie gali pribėgti, apsikabinti, bučiuoti, sakyti, kad mane myli. Jiems tai – džiaugsmas, man – irgi. Na, ir galimybė pasitikrinti, kaip į mane reaguojama, juk vaikai – kaip lakmuso popierėlis.

O jumyse dar liko vaiko?

Labai norėčiau tikėti, kad liko. Nors vertinti turėtų kiti. Vaikystėje, prieš pradėdami savo gyvenimo kelią, visi esame panašiose pozicijose. Ir būtų nuostabu, jei kiekvienas išsaugotume bent truputį vaikystės, kai nevaržo stereotipai, socialiniai ryšiai, pinigai, turtai, visuomenės nuomonė, mėginanti primesti vieną ar kitą požiūrį. Kai turime žingeidumo, nebijome ryškių spalvų ir džiaugsmingos meilės išraiškos. Labai norėčiau manyti, kad kai ką išsaugojau.

Ar visiems matoma Prezidentė skiriasi nuo Dalios Grybauskaitės? Kiekvienas žmogus turi daug spalvų, bet ne visos jos tinka tokiame poste.

Pačiam pasikeisti labai sunku. Vaikštau greitai, o mano apsaugai tai ne visada patinka. Taip ir neišmokau kantrybės, tebesu karštakošė, nors vis stengiuosi suskaičiuoti iki dešimties, prieš pradėdama kalbėti. Įtariu, kad reikėtų skaičiuoti triskart tiek. Kiekvieną dieną stengiuosi ko nors mokytis, bet visiškai pasikeisti negali, o gal ir nereikia... Aš gyvenu kaip Dalia Grybauskaitė. Tačiau dauguma žmonių mane mato kaip Prezidentę – žino tik iš viešosios erdvės, žiniasklaidos formuojamo įvaizdžio: griežtą, ką nors kritikuojančią, kalbančią apie rimtus dalykus. Kartais net juokauju, kad to įvaizdžio jau nepakeisiu: net jei įsisegčiau į plaukus gėlę, vis tiek atrodyčiau griežta. Bet kai žmonės pamato mane kitoje aplinkoje – dažnai nustemba. Su senoliais, su vaikais, kurie tave supranta ir myli, su savanoriais, kuriems esu dėkinga visa širdimi, aš bendrauju kitaip. Visi mes skirtingomis aplinkybėmis būname kiek kitokie. Ir aš – įvairi.

Kai atsirado Donaldas Trumpas, staiga išaiškėjo, kad prezidentai gali būti šiurkštūs, netaktiški, net chamai. Negi nėra jokio aukščiausiems asmenims skirto etiketo?

Nėra. Ir tarptautinis ar diplomatinis protokolas – tik rekomendacinio pobūdžio: rėmai – aiškūs, tačiau įmanoma improvizacija. Vis dėlto visada, visose pozicijose labai daug lemia asmenybė. Charizmatiškas gali būti ir mokytojas, ir vairuotojas, ir Seimo narys. Kita vertus, prezidentas gali būti necharizmatiškas, neįdomus, nepastebimas. Ne nuo pareigų tai priklauso. Kai dirbau diplomatinėje tarnyboje, sakydavau, kad pilka diplomatija yra pilka diplomatija. Ji, kaip ir bet kuris kitas darbas, turi turėti veidą, spalvų, išskirtinumo. Tas pats su aukščiausiais asmenimis: neįdomus prezidentas niekada nebus vertinamas (ypač – tarptautinėje erdvėje), o ryškesnis, drąsesnis, kitoks visada atkreipia dėmesį ir gali tikėtis geresnių rezultatų.

Kokią žinutę siunčia Jūsų drabužiai? Juk kiekvienas rūbas kalba apie savininką.

Niekada sąmoningai nesvarsčiau, kad turėčiau atrodyti vienaip ar kitaip, nes drabužis – informacija. Mano rūbai buvo komplektuojami tarsi savaime. Pavyzdžiui, kai pirmaisiais metais pamačiau, kad reporteriai net guli ant asfalto, norėdami nufotografuoti mano, lipančios iš mašinos, kojas, iškart atsirado kelnės... Man reikia praktiškų drabužių, nes esu dirbanti Prezidentė: nuo pusės septynių iki tiek, kiek reikia. O kai dirbi dvylika ar šešiolika valandų, rūbai neturi trukdyti: renkiesi patogius batelius, vilki kostiumus iš nesilamdančių audinių... Kita vertus, iš pat pradžių labai norėjau, kad mano drabužiai, šukuosena ir visa kita būtų taip nekintama, kad po pusmečio ar metų prarastų aktualumą, būtų nebepastebima, nebeaptariama. Kam kalbėti apie tai, kas nesikeičia? Pas mus labai dažnai diskusijos apie išvaizdą užgožia turinį. Žinau, kad buvo kritikuojami ir mano švarkai, ir šukuosena, ir mėlyna spalva. Bet aš šiame poste esu ne tam, kad demonstruočiau madas. Noriu, kad būtų kalbama apie tai, ką darau. Ir kad televizijoje ar kur kitur žmonės matytų mano veidą, mano akis, girdėtų, ką sakau. Taip ir klostėsi mano stilius – instinktyviai, natūralios atrankos būdu.

Politikai – ne žvaigždės, bet suvaržymai – panašūs?

Pamenu, dar būdama komisarė grįžau iš Briuselio ir, norėdama išvengti dėmesio, aštuntą ryto nelabai pasidažiusi, su striuke ir džinsais nuvažiavau apsipirkti. Mačiau atsisukančius žmones: jų veiduose buvo nuostaba ir net – nusivylimas. Žmonės nori matyti tai, ką nori matyti, kas atitinka jų išankstines nuostatas. Todėl ir šiuo požiūriu turiu save kontroliuoti, ne viską sau leidžiu.

Bet ten, kur niekas nemato, džinsai dar praverčia?

Be abejo. Ir kai vyksta pavasario talkos, džinsai yra patogiausias drabužis, ir grybaujant.

Kur grybaujant? Visi žino apie jūsų firminius baravykus, bet juk nevažiuojate su apsauga į Varėnos miškus jų rinkti?

Iš esmės galiu. Bet yra trys geresni būdai apsirūpinti grybais. Pirma, prie pat namų turiu miškelį, kuriame jie dygsta. Tik – ne baravykai, ir ne tiek daug, kad galėčiau primarinuoti, o paskui visiems dovanoti. Antra, kai kurie baravykai atvyksta iš tų vietų, kur tuo metu auga, tik juos renku ne aš. Ir yra trečias variantas: kartais išsiruošiu į turgų jų nusipirkti.

Prezidentės feisbuko paskyroje galima rasti ir grybų, ir Jūsų auginamų moliūgų ar šilauogių nuotraukų. Pati jas įkeliate?

Ir feisbuką, ir tviterį iš dalies administruoju pati. Ir pati laisvadieniais įkeliu savo darytų nuotraukų. Turiu patarėjų, 20 ar 30 metų jaunesnių už mane, iš jų mokausi. Man įdomus jų požiūris, naudojamos naujos technologijos, įdomu, ką jie daro ir kaip. Negaliu atsilikti nuo laiko.

Kai žurnalas „Glamour“ Jus paskelbė Metų moterimi, gavote dovanų madingą rankinę. Tai buvo tarsi užuomina, kad moteris išlieka moterimi, kad ir kokias pareigas eitų. Taip ir yra?

Darbe esu Prezidentė. Ir kai manęs klausia apie lyčių lygybę, atsakau, kad žmones vertinu tik pagal sugebėjimą dirbti... Tą rankinę kažkam padovanojau. Niekada per daug nesidomėjau nei mada, nei rankinėmis, man rūpėjo tik jų praktiškumas. O kai tave lydi apsauga, išvis perki tik tai, kas būtina. Silpnybe galėčiau pavadinti nebent batus. Batelių turiu nemažai, bet dabar jie visi – gana panašaus modelio.

Kažkada, kai dar buvote finansų ministre, prie namų auginote krokus. Dabar jie žydi prezidentūros kieme. Tai – sutapimas?

Aš esu pavasario žmogus, todėl labai mėgstu pavasarines gėles, ypač krokus. Turbūt pirmą kartą juos pamačiau, kai dirbau Briuselyje. Mane sužavėjo, kaip tos nuostabios gėlės puošdavo miestą ir keldavo nuotaiką, net jei tik važiuodavai pro šalį. Gal ir nesu prezidentūros krokų pradininkė, bet suintensyvinau procesą. Šiemet pirmą kartą (iš dalies – šimtmečio proga) paprašiau darbuotojų Daukanto aikštės skverelyje, po kaštonais, pasodinti daug krokų, kad pavasarį visi galėtų jais pasidžiaugti. Man sakė, kad ten pakasta devyniolika tūkstančių svogūnėlių.

Jei norėčiau asmenukės su Jumis, apsauga neprieštarautų?

Kartais tenka daryti asmenukes. Nors lietuviai – kuklūs. Jei pati nenusišypsau, jie drovisi bendrauti. Bet jei tik parodau, kad noriu kontakto, žmonės labai mielai atsako, audringai džiūgauja.

Dažnai būnate tarp žmonių? Pavyzdžiui – parduotuvėse?

Kodėl po darbo negalėčiau užsukti į parduotuvę? Tarnų neturiu, niekas man negamina ir produktus perku pati. Kita vertus, kontaktas su visiems įprasta aplinka man praverčia: matau, kaip žmonės aptarnaujami, kokios yra prekės, kokios kainos. Tai – naudinga.

Bent jau medaus Jums pirkti netenka. Esate rimta bitininkė?

Niekada tokių ketinimų neturėjau. Bet Kupiškio bitininkai man dovanojo labai gražų avilį. Nuoširdžiai apsidžiaugiau, nes Turniškių sodas – didelis, vietos – daug, tad pamaniau, kad tas išpieštas avilys labai papuoš aplinką. Kai parsivežiau, pamačiau, kad vieno maža, ir dar porą nusipirkau. O bitininkai, sužinoję, kad mano nameliuose niekas negyvena, atvežė bičių. Taip netyčia tapau bitininke. Turiu per trisdešimt didžiulių senų liepų, bitėms ten gerai. Kai būna medunešis, liepos tiesiog dūzgia. Pirmus metus, kol nepakėliau akių, net nesupratau, kas vyksta, iš kur tas garsas... Be jokios abejonės, turiu bitininkų pagalbininkų. Pati labiau prisidedu tuo, kad medus su mūsų vaikų piešiniais tapo geriausia valstybine dovana kitų šalių vadovams – itin asmeniška, šilta, iš širdies į širdį. Visos oficialios dovanos dažniausiai registruojamos, tampa valstybės nuosavybe, ir žmogus jomis naudotis negali, o mano medui toks likimas negresia.

Yra kada nors įgėlusi bitė?

Sava nėra. Tik vaikystėje kaime esu užlipusi ant bitės basomis kojomis. Kadangi aviliai – gana toli nuo namo, nei apsauga kada nors buvo sugelta, nei aš. Mes su bitutėmis netrukdome vieni kitiems gyventi ir dirbti.

Ar daug malonumų atima Prezidentės pareigos?

Didžiausias praradimas – vairavimas. Labai mėgau vairuoti: išvažinėjau Ameriką, daug Europos šalių. Vairuotojo pažymėjimo galiojimo laiką pratęsiau, bet kol kas juo naudotis negaliu. O visa kita man nėra didelė netektis.

Nesigailite, kad atšaukėte švyturėlius? Ar Jums netenka laukti kamščiuose?

Be abejo, tenka. Rytais stengiuosi labai anksti išvažiuoti, kad išvengčiau spūsties. Ir vakarais mėginu grįžti, kai jos nėra. Bet grįžtant iš toliau visko būna. Kai važiavome iš Kauno, nusileidę į paupį prastovėjome kokią valandą. Prezidentui neturi būti išskirtinių sąlygų: esu tokia pat pilietė kaip visi ir man galioja tos pačios Kelių eismo taisyklės, tie patys įstatymai.

Apvažiavote kone visą pasaulį. Ar buvo emociniu požiūriu labai įsimintinų kelionių?

Kiekviena jų – skirtinga, nepakartojama. Lietuvos vardas šiandien Vakaruose ir kitur tikrai gerbiamas, todėl visur, kur bevažiuočiau, aš, kaip Lietuvos vadovė, esu priimama labai labai gerai. Bet man kelionės svarbios ne emociniu požiūriu, o tuo, ko jose išmokstu: nuolat stebiu, ką galėtume perimti, pakeisti, pritaikyti, net jei tai yra tau surengtos vaišės. Iš tikrųjų kiekviena kelionė yra mokykla: aš ir mano žmonės mokomės ligi šiol.

Prezidentės spaudos tarnyba

Informacija atnaujinta 2018.08.16 13:41

Atgal