Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonijoje

2018-06-14

Gerbiami ceremonijos dalyviai,

Kai ateiname čia, kas kartą patvirtiname: atmintis gyva. Buvo ir bus.

Suvokimas, ką tauta patyrė per sovietmečio genocidą ir represijas, – tai mūsų savasties dalis, be kurios neįmanoma suvokti mūsų šalies.         

Šią dieną visada aplanko mintis, kokia galėtų būti Lietuva, jeigu ne okupacijos metų praradimai. Jų statistika – sukrečianti, nes už tų skaičių – mums brangūs žmonės, begalė šeimų, patyrusių tremtį ir netektis.    

Visai neseniai, gegužę, sukako septyniasdešimt metų nuo didžiojo keturiasdešimt aštuntųjų trėmimo su cinišku pavadinimu „Vesna“ – „Pavasaris“. Tūkstančiams ištremtųjų tai buvo paskutinis pavasaris. 

O praėjusią savaitę sužinojome, kad Antakalnyje iš tiesų rasti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai, ieškoti ne vieną dešimtmetį. Istorija sugrįžta su savo teisingumu ir tada, kai pati nusprendžia.

Tai dar vienas įrodymas, kad mūsų atmintis negali būti pasyvi. Neužtenka vien gedėti, ypač kai matome ir girdime, kaip didžiojoje kaimynėje gaivinamas Stalino kultas arba aukščiausiu lygiu gailimasi Sovietų sąjungos žlugimo.    

O tai reiškia viena: turime būti budrūs. Mūsų kariai ir sąjungininkai, kaip tik dabar dalyvaujantys plataus masto pratybose, sustiprina viltis, kad istorijai neleisime pasikartoti.      

Daug vilčių dedu į mūsų jaunimą, jų patriotinius jausmus, kurie šiemet paskatino registruotis į „Misija Sibiras“ ekspedicijas rekordinį skaičių norinčiųjų – beveik tūkstantį.   

Šiandien vėl visoje Lietuvoje, tęsdami jaunimo pradėtą tradiciją, skaitysime tremtinių ir politinių kalinių vardus bei likimus, taip priartindami juos prie mūsų ir mus – prie jų.

Mūsų visų pareiga, kad Tėvynė visada turėtų saugią ateitį.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė

Informacija atnaujinta 2018.06.14 13:32

Atgal